Neringa

Neringa – miestas Kuršių nerijoje, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių (vakarinė pakrantė); kurortas. Tai pats ilgiausias (apie 50 km) ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Lietuvoje. Miestas administraciškai yra Neringos savivaldybė, jis apima didžiąją dalį Kuršių nerijos, jo adm. centras – Nida. Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Yra du pašto skyriai (centrinis Nidoje LT-93012).

Neringa – ypač populiari poilsio vieta. Čia yra daug aukštų smėlio kopų, Juodkrantėje – Raganų kalnas, Nidoje – Parnidžio kopa. Neringą aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, ypač – iš Vokietijos (iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daug vokiečių, po karo turėjusių palikti gimtąsias žemes).

Didžiausią dalį Neringos teritorijos sudaro miškai (83,9 %), keliai – 1,7 %, užstatyta teritorija – 0,7 %, vandenys – 0,01 %, žemės ūkio naudmenos – 0,2 %, kita žemė – 13,5 %.[1]

Iš pietų į šiaurę išsidėsčiusios kelios gyvenvietės – Nida (prie jos Purvynė ir Skruzdynė), Preila, Pervalka, Juodkrantė (prie jos buvę Karvaičiai), Alksnynė. Iš rytų miestą skalauja Kuršių marios (krantas labai vingiuotas), iš vakarų – Baltijos jūra. Visas miestas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

Neringoje šilčiausias – rugpjūčio mėnuo, jo vidutinė temperatūra – apie 17 °C. Čia daugiau giedrų dienų, negu Vidurio ar Rytų Lietuvoje. Vyrauja pietvakarių bei šiaurės vakarų vėjai. Poilsiavietės išsidėsčiusios rytinėje nerijos dalyje, prie Kuršių marių, ir nuo jūros vėjų jas saugo didžiųjų kopų gūbrys, apaugęs mišku.

Neringai būdinga savita sodybų architektūra, tik pamario kraštui būdinga namų puošyba. Liaudies architektūros statiniai baigiami restauruoti ir pritaikomi šių dienų poreikiams.

Vienas vaizdingiausių Neringos gamtos paminklų – Parnidžio kopa ties Nida. Nuo šios didelės nejudrios kopos, iškilusios 68 m virš jūros lygio atsiveria vaizdinga panorama. Naglių gamtos rezervate, tarp Pervalkos ir Juodkrantės, driekiasi Pilkosios kopos. Kuršių marių pakrantė išraižyta kyšulių, Baltijos pajūrio paplūdimiai, 2002 metais buvo apdovanoti Mėlynąja vėliava.[2]

Kopos dėl vėjo jos palaipsniui yra nešamos ir slenka, pvz., XX a. 2-ojoje pusėje Nidos Didžioji kopa pažemėjo 15 metrų. Be to, daug žalos padaro uraganiniai vėjai, kaip kad 1967, 1981 ir 1983 m., kartais – gaisrai (pvz., 2006 m. gaisras Alksnynėje).

Neringos istorijos muziejus

Neringos istorijos muziejus įkurtas 1933 m.

Pastato projektą sukūrė ir statybos darbams vadovavo inžinierius Riksfordas bei architektas Reismanas. Tuomet ekspozicija garsėjo geologijos, archeologijos, keramikos ir gamtos skyriais. Karo metu muziejus buvo susprogdintas ir rinkiniai dingo.

Praėjus karui ir keliems dešimtmečiams, kilo mintis vėl iš naujo atkurti Neringos muziejų. 1969 m. rudenį buvo atkurtas Neringos istorijos muziejus. Dabar muziejuje iš viso saugoma 4500 įvairių eksponatų. Tai buities daiktai, įrankių rinkiniai, įvairios fotografijos ir atvirukai, dailės kūriniai apie Kuršių neriją, taip pat kaupiami eksponatai apie Neringos miestą. Muziejus turi dar 3 ekspozicijas.

Neringos istorija

Manoma, kad Neringos teritorijoje pirmieji gyventojai atsikėlė maždaug prieš 4000 metų.

Ten kur plačia šakota delta pasibaigia Nemunas, tyvuliuoja Kuršių marios, nuo jūros atitvertos balto smėlio pylimu – nerija. Padavimai pasakoja, kad čia buvusi mitinio kunigaikščio Videvučio pilis.

Nerija – jauniausia Lietuvos pajūrio sausuma. Prieš 5–6 tūkstančius metų jos čia visai nebuvo, tik kur ne kur virš vandens kyšojo salų viršūnės – klostėsi povandeninė sekluma. Palaipsniui ant seklumos slinko smėlis, užpildydamas tarpsalius, keldamas baltą pylimą. Pradžiuvusį smėlį vėjas pustė į kauburius, iš kurių augo kopos, ištisi kopagūbriai, pradėjo želti žolė, augti medžiai.

Neringa priklausė Pietų Kuršo žemėms – Pilsotui ir Lamatai. Pirmoji gyvenvietė Kuršių nerijoje minima 1385 metais. Apie 1500 metus prasidėjo masiški miško kirtimai, padažnėjo gaisrai, ėmė irti plonas gyvybingasis dirvos sluoksnis, vėjas ėmė stumti kopas. Jau 1569 m. nerijoje buvo kalbama daugeliu kalbų – vokiečių (įstaigose, bažnyčioje, mokykloje), lietuviškai, latviškai-kuršiškai ir prūsiškai. Kuršiškai kalbėjo daugiausia žvejai. Pagal 1897 m. gyventojų apklausą, iš 1644 nerijos pagrindinių gyvenviečių gyventojų 994 (apie 60 proc.) kalbėjo Neringos kuršininkų kalba, tarp žvejų procentas siekė 65 proc. Beveik visi kuršininkai suprato ir lietuviškai, dėl to lietuviškai buvo laikomos pamaldos.

XVI–XVII a. miškus per daug iškirtus, velėna suiro, ir vėjas ėmė gainioti smėlį po neriją. Galiausiai grėsmingų, iki tol nematytai aukštų smėlio vėpūtinių atbrailos pakibo virš pamario kaimelių. Žmonėms teko palikti smėlyje skęstančias trobas ir keltis kitur. Per XVI–XIX a. iš viso palaidota 14 kaimų: Senoji ir Naujoji Agila, Naujieji Pilkopiai, Prėda, Kunčiai, Senoji ir Naujoji Latenvaldė, Karvaičiai ir kiti. Dabartinių baltų kalvų pamatuose liko dūlėti kiemai, sodai, kapai.

Vėliau imtasi kopų tvirtinimo darbų. Ties Nida to didelio reikalo pradžią padarė pašto stoties tarnautojas Georgas Dovydas Kuvertas, apželdindamas Urbo kalvą. Pasodino iš Vakarų Europos atvežtas kalnų pušis, jas kruopščiai prižiūrėjo, skatindamas ir kitus tęsti šį darbą.

Iki XX a. pradžios gyvenvietės buvo tik žvejų kaimai. 1904 m. suformuota prieškopė (apsauginė kopa). Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo lankytis vasarotojai. Čia juos traukė nepaprastai gražus ir savitas gamtovaizdis: pustomo smėlio kopos, puikūs paplūdimiai.

1946 m. vasarvietės Nida, Preila ir Juodkrantė pripažintos miesto tipo gyvenvietėmis, bet 1947 m. buvo prijungtos prie Klaipėdos. Neringos miestas suformuotas 1961 m. lapkričio 15 d. sujungus penkias gyvenvietes – Alksnynę, Juodkrantę, Nidą, Pervalką ir Preilą. Administraciniu centru paskirta Nida, tuo pat metu Neringai suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 1976 m. Neringa paskelbta miško parku. Miestas plėtotas pagal 1968, 1980 ir 1994 m. bendruosius planus.

1997 m. patvirtintas naujasis Neringos herbas.